Slepiu save nuo šalto vėjo
Kažkur į kopas nukišau.
Ar eiti čia tikrai vertėjo? –
Nebūk toks rūškanas, dangau...

Išsiverkei? – tai pasitrauki.
Ir aš nusibraukiu akis.
Per sunkią pilko milo kaukę
Gal saulės spindulys atklys...

O, Taip! – Juk reikia visad laukti
Ir nesvarbu, kad alkani.
Pavargę, mėtyti, apgauti,
Nematantys ženklų kely...

O kopos prieglauda dalinas
Kažkur tarp jūros ir miškų...

Gelmėje tviska aukso žvynas...
Giliai ir aš save slepiu...


2020 m. sausio 29 d.