Rykui až sūsparās prē pat' bezų,
Impizavai par kvēčių laukų
Be klāpatą pavėjui plaukia,
Rugēlis vienišas, visu gazu.

Vāsylkas dyvijas jau katras čėsas,
Kur kalvēk tas rugys išdygā
Čia tarp kvēčių, ā ne unt lauką dyką,
Kad vakaras nusgungys nat atvėsą.

Jazmynas su bezais susiprāvõjā,
Katras pirmesnis rūgį tų pamatę.
Kaip kākie susvėłį besarmačiai
Vis garsiai rėkavā ir rākavõjās.

Cēkāvas špõkas vėjui juos apskundē,
Kad nat pabāłį krūmai tinoj šoka,
Ā nā kvapų jų vysų galvų sõpa,
Prapultis bus, jāg teip dā bint sekūndį...

Tas vėjas tāks nečėsēlis pastaikę,
Ba kalavartu puolā žiedus tuos draskyt',
Ā gal' tikai nārėjā prasblaškyt'.
– Kad juos kur nopastis! – rēbiai nuskeikę,

Susdrāskę žipānėlį unt šakas,
Žēdų plaukuos kaltūnais prisivėłą,
Nat nebe tokia liñksma rõdās vasarėlā,
Ir dā kikena ažu sūsparās kažkas.

Jāg plētkais ti visais tikėsi,
Tik zlāsties sau be tõlkā prisdarysi,
Bet niekā dõrā nebepadarysi
Ir dā unt gālā kākion cypēn sėsi...