Aš čia ir vėl, kur Mūša sesės laukia,
Jaunėlę  Mažupę priimt į savo glėbį.
Toliau kartu į svečią šalį plaukia,
Pamiršusios taip mielą Joniškėlį.
 
Nesipuošia  dar ievomis pakrantės aukštos,
Tiktai lazdynuos žaidžia žirginėliai,
Sausas viksvas užklydęs vėjas šiaušia,
Matau ir netikiu, argi tai aš čia vėliai?
 
Nesensta upės, tai tiktai man plaukai išbalo ,
Prieš metų pusšimtį buvau tikrai tamsesnis.
Net nežinau, ar aš, ar technikumas mane rado,
Už mokinius tada atrodžiau ne vyresnis.
 
Pavasariais Mūša išnešdavo ledus,
Arba sukraudavo į kalnus pievoj.
Nuplukdė laikas vos dvejus mano metus,
Paliepęs tarti — Jus palieku, sudie!
 
Tik neišbraukti, neištrint iš atminties
Moksleivių klegesio, smalsių akių,
Kada matai — ne veltui mokei juos išties,
Būti žmogum, mechaniku geru.
...................................................
Laikas daug pakeitė, naujų namų pristatė,
Tik upės skuba, teka, nors negilios.
Jei draugą sutinki, apsidžiaugi pamatęs,
Balsas tas pats, tik sidabru pražilęs.