Mano angele, mano dienų ir naktų,
mano laiko, minčių pakeleivi,
lyg nutūpęs tu būtumei man ant pečių.
Tavo sparną nematomą kartais jaučiu,
lyg apsaugai mane nuo vėjuotų orų.
Pakeleivi nematomas, eikim drauge,
nematysiu tavęs, tačiau jausiu šalia,
prisiglauski švelnia plunksnele,
kada sieloje sutemos draikos...
Tarsi paukštis iškritęs iš lizdo,
vėjas blaškos po medžių šakas,
neramus toks išėjęs iš veido
ir papilkęs lyg žemės pluta.
Po langais rudens miglos sustojo,
vien tik mėnuo šaltam debesy,
rudens paukščiai šlapiais sparnais moja,
plaukia debesys sunkūs, juodi.
Mano angele, mano dienų ir naktų,
mano laiko, minčių pakeleivi,
su manim pasiliki, kviečiu,
tamsią naktį ir rytui ateinant...

2018.10 24.