Ilgesys pilnavertės saldinės būties – 
Atlapoti varteliai į gilią senatvės skaistyklą.
Praeities nebėra. 
Ir tavęs nei manęs nebėra.
Jei krapštysi, nebaigsi niežėt,
Tik ilgiau ir skaudžiau nusidraskęs nerimsi, negysi.
Snauskim.
Įsaulis ir it glėbys atlapi kailiniai.
Ar jauti?
Drungnas vėjas per odą raukšlėtą paglosto uždžiūvusią sielą.
Laiko šaknys dienoj vakarykštėje mus ir nemano paleist.
Gal droviesi paliesti mane,
Kada pirštai sugrubo, sukumpo, pamėlo?
O ir aš tarsi tarka – 
Pašiurpusi, glamžyta vargo, žila,
Anei kiek nebeprimenu deivės,
Pašaukusios kilt į zenitą tavyje kunkuliuojantį kraują.
Aš meldžiuosi – 
Rytoj skaistykla tegul bus atlapa
Ir te lūkesčiai ten mus ištremtų iš naujo..
Snūdžios musės ant sienos vos kruta
Lyg mudu abu,
Laimingesnės už mus,
Nes laike ir sapnuos nepaklydo.
Nors liūdnai, bet šypsausi. Galop atsidarė dangus.
Išėjau iš skaistyklos – 
Nenoriu gyvenimo kito.