Aš tyliu ne todėl,
Kad išgliaudėme branduolius žodžių,
O dėl to,
Kad jutimų versmė mano burną užkimšo
Ir dykros iškankinta uoslė
Molio induose lietų užuodžia,
Ir dvejonių nėra
Su tavim kad aš būsiu laiminga.
Gal dėl to, jog tikiu – 
Visas laikas nuo šiolei bus mūsų,
Kad pakaks jo ne žodžiams, o šitai palaimintai tylai,
Nes kartu su tavim
Ir šypsosiuosi, ir atsidusiu,
Kada rytmečiais žvilgsniuose
Saulė į giedrumą kyla, 
Nes pažįsti mane daug geriau, nei save aš pažinus – 
Iš alpių kuždesių, bučinių, gaivalingos aistros
Nė nelietus.
Kūnas sąla nuo kraujyje bręstančio gyvojo vyno,
Nes dykra vienišystės ragauja gaivinantį lietų.
Taip, žinau, bus ir mūsų žiema,
Nes mačiau, kaip ilgainiui subliūkšta būty sutrinti
Kūnų odmaišiai,
Bet, įteikusi ateičiai meilės vaisius,
Ar turiu nusiminti?
Žodžių nebeprireiks.
Aš budžiu, o tu tyliai sukosčioji.
Kaip ir kam pasakyt,
Jog mes buvome, esam ir būsime tyliai laimingi.