Kaip man pakilt į tokį aukštį,
Kur  toliais driekias žydruma
Ir tik stipriausi Žemės paukščiai
Išdrįsta nardyti po ją.
 
Praskyręs pilko rūko dangtį,
Rankas ištiesčiau prie žvaigždžių,
Šiaurės žvaigždelė pilną samtį
Pripiltų  deimantų tikrų.
 
Palikčiau juos, tegul žvaigždynuos
Netrūksta spindesio skaistaus.
Ramybę dangišką pažinęs,
Ją neščiau prie širdies žmogaus.
 
Kad jis nurimtų ir pamiltų
Savo gimtuosius namelius,
Negriautų, neardytų tiltų
Ramybei aplankyt visus.
 
Kadais svajotos Laisvės veidą,
Vis darko eurų godulys,
Skurdo grimasos tautą žeidžia,
Lyg iškastas gilus griovys.
 
O juk galėjom kurt, ne griauti,
Reformų dūmai kaip nuodai.
Tiktai Seime kitaip ims šaukti:
Reformos — partijų sparnai!
 
Sparnai gerai, jei kelia saulėn,
Bet ne po vieną, o visus,
Kad pasidžiaugtų senas, jaunas —
Koks veidas Lietuvos gražus!