Šiek tiek baugu, 
Kada žvarbioj nakty nusitrina žvyruotos kelio ribos
Ir samtis Grįžulo
Lyg taikosi iš keliauninko sielą pasisemti.
Dar horizonte švysčioja judėjimo užuominos – 
Žmonijos norai neužmigo,
Tačiau tave būty voratinkliai prilaiko,
O ne pančiai.
Kaip niekad ryškiai pajunti, 
Jog tu eini į niekur.
Ar tu nušliauši iki savo guolio,
Anei kam nė motais.
Neši nedaug – tiktai jausmus.
Tamsu.
Ant vieškelio net pėdsakų nelieka,
Tikra pagunda Grįžului virpėjimą gyvybės atiduoti.
Lyg tu ėjai,
Kad ši žvarbi naktis tave išgertų,
Gyvybės kibirkštis paskutiniąsias išlaižytų.
Gal tu prie finišo?
Naktų juk buvo daug,
Tačiau išsigandai lig šiurpulių tik šitą kartą.
Nors žvaigždės mirkčioja,
Bet nebedrąsina. 
Ar bus dar su savim lenktynės kitos?