O gimtoji kalba,
o slaptybe gelmės,
vien nuo žodžio mama
ašarėlės žibės,
vien nuo lauko rugių,
jį myliu, jį regiu,
kiek toj žemėj brangių,
apsakyt negaliu,
o tėvyne brangi,
o kapai artimų,
tik todėl ir esi,
kad tave aš tariu,
tu šviesa man akių,
į kurią vis einu,
ėjo tautos tavin,
ėjo tarsi namo,
nežinojo dar vis,
kad esi tik akmuo –
gailios rasos tekris,
tuščia tavo delnuos...