Tu esi?
Nežinau.
Tik seku paskui lūkesčio menką užuominą – 
Tarsi dūmus pavėjui už miško užuodus
Suklususi vilkė,
Lyg prie tavo ugniakuro vykstančios slinktys sudomino,
Bet instinktai subartų – 
Nusvilsi, nusvilsi, nusvilsi!
Aš suprast negaliu, 
Kuo pateisint raumens sustingimą,
Ko nebėgu šalin ir kodėl gyvasties nebesaugau?
Negirdėt, kaip kaukiu?
Vienišystės per daug,
Jau užkimus,
O su aibe randų saugais priešų,
Nesitiki draugo.
Bet tas kvapas nuo tolimo spragsinčio laužo
It kerai,
It šaknijanti kojas narkozė.
Aš tik laukiu
It lūkestis kaulus sulaužė.
Tu esi?
Nežinau.
Nujaučiu, kad geriau nežinoti.