Kiek bespausi, beglausi rieškutėsna
Nuo darbų ir vargų subamblėjusius delnus,
Nepavyksta skystėjančio laiko likučio bent kiek suturėti.
Leisk, atspėsiu – 
Godoji, kaip mirtį be skausmo išmeldus,
Kada žemiški turtai seife
Sudėti tarsi rėty,
Kada tiesos suklypo, nes kerpėji ir samanoji,
Tavo vaisiuose kraujas subrendęs svaigina,
O tu iš pavydo gaižėji kaip actas
Ir gyvenimo geismas liguistas jau kelia rimčiausią pavojų,
Ne pasaulį valdyt – 
Laikas sąnarius girgždančius, protą nusekusį tepti.
Sapnuose daug mieliau – 
Ten puotauja gyvieji ir vėlės.
Kai ryte atbundi,
Kas iš jų tu esi, nežinai.
Leisk, atspėsiu – 
Meldi, kad jaunystė sugrįžtų vienai, nors vienai valandėlei – 
Tai, kurios suturėti nesugeba tavo bamblėti delnai.