Manau, ir tu skausmingai pajutai
Visa esybe savo,
Kad mus jau nunešė be biso nuo didžiosios scenos,
Nei orkestre, nei tarp statistų vietos nebegavom,
Kol kas žiūrovai esame, 
Bet perspektyvoje mes būsime vaškiniai manekenai.
Pro grimo sluoksnius lenda banalus tipažas.
Pelų kratytojai... Kokie iš jų herojai?
Būtis kaip jūra.
Kiek begertum – maža.
Įbrist nepaslenki, tai nors skalauji kojas.
Pridengęs nosį laikraščiu, žvalgaisi,
Koks čia šokėjų pulkas prapleveno?
Ir nežinai, kur dėti žemažiūrę laisvę.
Vaidinti man tu siūlai prosenelę?
Kaip?
Ar jos ne žiauriai senos?
Gal ką oresnio?
Ak, vaidmuo be žodžių?
Gal ir gerai, nes tekstas pasimiršta.
Nejau, dieduli, viską jau parodėm?
Iš kur tas lašas?
Rodos, vaškas tirpsta.