Krištolas teka skaisčia skruostų oda. Atrodo, kad nieko nenutiko, bet širdis su kiekviena sekunde plaka vis smarkiau.
Gal jau laikas pasiduoti?
Vis klausiu savęs, tos narsios ir į priekį žvelgiančios mergaitės.
Aš klystu. Meluoju sau. Meluoju Tau. Meluoju Jums.
Jau pasidaviau.
Trenkiausi į kietą žemę ir sudužau į kelis tūkstančius gabalėlių. Ir vis tiek neišsilaisvinau. Bijau, kad ateis sekanti diena ir vėl turėsiu kvėpuoti, jausti... Būtent... Jausti... Gal gyvenime ir yra sunkiausias dalykas.
JAUSTI.