Ant įaudrintos ilgesiu odos
Nusileidžia tavieji delnai tarsi gydantys tvarsčiai
Ir pro lūpas išsprūsta ne žodžiai,
Bet dejonės iš raisto instinktų.
Palinksti prie manęs 
It ištroškęs versmės atsigerti.
Užganėdinsi geismą? Kažin.
Aš tikiuos, kad įbridęs įklimpsi ir jau niekada neišbrisi.
Gydyk glostymu karštinės plėšomą odą,
Kada siela iš kūno plevena tarytum iš veržiančios išnaros.
Be kovos, be klastos
Su tvirtovėm dorovės visom pasiduodu.
Juk jauti – 
Švelnumu tu stipriau, negu pančiais, surišęs.
Uždusau.
Nebespurdu.
Atkapstėme kimstančius švogždesius,
Pasiekėm zenitą – kraujagysles plėšiančius tvinksnius.
Nebereikia man nieko,
Tik ilgesį tvarsčiais glamonių užkloki,
Kad aš ne tekėčiau,
Bet polaidžio upėmis tvinčiau.