Žiedų pasauly grožio gali būti tiek daug, kad net apsvaigsta galva. Moters žiedelio grožis: kaip skaisčios saulutės prisilietimas, švelni meilė iš tolo, mokinanti grubiai neimti blizgančio žaislo; kaip žalia samana nuklota žemė, nė gėlės kvapo neturinti, o tik sielos jausmą, tarsi motinos troškimą rytą gaiviai nueiti miško taku.
               Augo po vandeniu vienas gėlės žiedelis, kaip berniuko vandeningos akys, jo sukauptos stiprybės atspindys. Neliestas, nematytas ir tylėjęs visą savo gyvenimo laiką, žiedelis laukė, kada žydėjimą galės pakeisti kitu žydėjimu. Šventas žiedas, paliestas žemiškos šilumos, niekada netaptų balto proto ir meile tik galėtų pakeisti žydėjimą. Tarsi rugsėjo pirmosios dovana, sulaukta gėlytė yra tokia, kaip gležnos lietuvaitės širdis. Gėlytės kvape įamžintos Madinos močiutės šiltos rankos. Tai šilumos spalvos žiedelis, turintis šiek tiek sodraus grožio, atspindinčio močiutės paryškintą skruostą, vakare einant į šventę. Tas oranžinis, ovalaus žiedelio spindulėlis vadinamas gvazdiku. Sulaukus šios gėlės, tenka žiedeliui pažinti ir į daiktišką mergaitę panašų žiedą, kuris modernumo tokio, kad tik dekoru gali būti saldaus gvazdiko spindėjimui.
            Per gražus, ilgai laukusios gėlytės siluetas, nuėjęs Baltų žibintų gatvele buvo pasiruošęs blogio rankose sudegt. Kaip negyvos gėlės, ji žemino, savo netikru grožiu, levandą, nesuprantančią apie gulbės grakštumą, bet išmanančią apie pasaulio tuštumą. Levandos gaiva, kaip įdomios, naujamadės moters kelnės, ėmė rodytis pasauliui gražesnė už saulėtų bučinių prisirpusį žiedą. Kaskart praeinanti levanda skleidžia tokį gaivų kvapą, kad net saulėti bučiniai nublanksta, atrodo sudegę savo grožyje. Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo dienų, tartum iš kitų laikų, į naująjį, modernųjį pasaulį, saldžioji atsinešė perlinio karolio skaistumą ir apie masyvaus akmens grožį nesupranta, kaip supranta violetinė levanda, pasitelkusi į pagalbą savo išmoningą protą, prie visokių vėjo nešiojamų šiukšlių prisitaikantį.
            –Tavo balsas švarus kaip lakštingalos suokimas ir skaistus kaip smaragdų blizgesys. Tai todėl tavo gėlė skaidraus ryto šviesa, – prabilo kartą gražiais žodžiais geltono žiedo taurės mama, pamačiusi skausmo lietų ant pagalvėlės. Madinos mama, tarsi pridėjus pirštą prie lūpų, tildo. – Nerėk per garsiai, muzikante. Negriežk kaip su violančele. Brauk tu ne ašaras nuo skruosto, o arkos stygą švelniai, solidų garsą sol, krintant mirabeliškai išsikerojusiom garbanom.
– Ne ne ne, man nepatinka si, palinkęs kaip gluosnis prie do.
Mylėdama sol garsą, savo širdy Madina lig šiol atmena mamos šalto skruosto prisiglaudimą ir močiutės daržo gėlių vazonėlį ant stalelio. Pasaulis yra paprastas, praeinantis kaip akmenėlio sunkumas, kaip pravažiuojanti pro šalį mašina, o meilė – amžina, kaip sudėtingai sudėtos natos naktį ant pagalvėlės ašaromis vandenynų. Jais nuskriausta dieviškoji norėtų besimaivančių levandų laukus užlieti ir palikti šiam pasauly tik saldžiausius žiedlapius. Kuomet vargšė levanda tapo šiam pasauliui gražesniu augalu, nuo tada turtingo žiedo sutiktoji supranta, garbė yra pilkas rytdienos buvimo pajautimas, o ne margaspalvių gėlių vasara.
                 Štai kodėl Raudonkepuraitė, kaip šermukšniai skaudžių jausmų mergaitė, atsidavusiai mylinti visa širdimi, ir nesuprasdama, kodėl myli, pasisvėrė pintą, šviesiai rudą, prancūziško mažumo krepšelį ant rankos ir priskynė puriųjų gvazdikų. Krepšelyje sugulėję gvazdikai, tarsi leliukai kišantys galveles, kvepinantys kaladėlių žaismo ritmu plaukiančias kojeles. Tai garbanotų žiedlapių kamuoliukai, derantys prie putlaus veidelio. Mergaitė taip neprotinga, kad tik leliukai sugulėję jos krepšelyje gali būti ramsčiu.