Nors ir Dievo sukurtame Rojuje viešpatauja ramybė, yra tokia vieta, kurioje linksmiau, nes Dievas negalėjo kitaip sukurti. Ten patenka tik įsimylėjėliai, prisiekę mylėsią vienas kitą, net ir užmerkę akių žiburius. Ten sukasi įsimylėjėliai, susikibę už rankų supynių vėjelio ritmu. Ten ir gėlių žiedeliai lenkiasi šalia vienas kito, tarsi bučinio išalkę. Gal ten patekę ir ašarų raudonų skynė, laukdami savo gyvenimus tylius, kad meile amžina prisiekę dar gražiau tylėtų, negu ant žemės. Šią linksmesnę Rojaus vietą, savo širdyse augančią gėlynų jausmais, niekada nepalieka ant Žemės Madina ir Juozapas.
Meilė nėra nešiojama vėjo, lapus išsklaidančio. Tik dykumoj šiltus namus praradę draugauja su vėju. O su Saule draugaujantys randa skambantį stebuklą. Gal neras nerangus berniukas sau tinkamos gėlelės, bet neskins svetimos, tarsi skubos darbą atlikdamas. Tik gėlytės, kurios negali padaryti nieko blogo, nezvimbia kaip mašaliukai. Tačiau ne visada lemta mylėti gėlytę. Gal ji ir leidžiasi atiduoti žmogui savo kvapą, nuo kurio jos grožis žmogui tampa artimas, jei atsargiai žmogus ją liečia. Daug mažų berniukų, muzikais tapusių, lapeliais iš meilės net pavirsta. Tie lapeliai, tik prie tako linkstantys vienatvėj, valsą mėgsta. Tas lapelio skaistumas, ne kaip saldus nuodas brangus Dievui, kuris pats tik lauku jų taptų. Jų mažuma tokia žaliai prakilni, kad net gėleles išdidžiąsias drįsta pridengti. Kartais žalia prakilnybė pamiršta savo didybę, kai gėlė per graži.
Tačiau ateina visada ta diena, kai pati gėlelė prakalbina gražų žodį, tarsi nebyliai tardama: „Pažvelk, kokia graži mano gelsvo žiedelio spalva”. Liūdna, kad kalbėti taip, kaip kilnioji rožė, purusis gvazdikas nemoka. Tarp daugybės obuolių, turinčių skirtingus skonius, kurie atveria turtingus žodynus, Madina vis dėlto nusiskynė gan saldų, įžengusi į moters augimo laiką. Balso, paliesto švelniu Dievo brūkšniu, ėmė klausytis vienas berniukas. Kalba būna tokia, kuri banguoja kaip žodis „leliumai”.  Kalba būna ir kaip spjūvis iš visos žmogaus esybės išmetant iš  savęs visa, kas negražu ir negera. Štai toksai kalbos apsiautas yra rožinių gėlių spindesy prie Madinos burnos.
Stovintis kalnas netoliese Madinos kaimo mokyklėlės nuklotas baltų plukių žiedais, yra gražiausia Madinos ir Juozapo pasimatymo vieta. Tai vaikų meilės paslaptis. Ne taip paprasta atrasti šį kalną, ant kurio kažkada vaikišku balseliu nuvilnijo per mažą mergytės širdį ištarti meilės žodžiai: „Tu barbė”. Amžinas yra šiltas vasaros saldžių obelies žiedų bučinys, kuomet gražus Juozapas pakylėjo Madiną dideliais laiptais į aukštumas, iš kurių jos didybė galėjo žvelgti į mažus žmones, it keramikinius vazonėlius savo gėlėm. Jau tada ji pradėjo klausti šv. Marijos, ar ši galėtų būti jos draugė. Juozapas taip margytę mylėjo, kad net prie jos miegančios klupėdamas, tartum ji būtų miegančioji gražuolė, žiūrėdavo ištisas valandas į jos baltą plukės tyrumo veidą, bijodamas, jog vieną dieną savo vaikystės meilės neteks. Tai buvo gražiausias įsimylėjėlių žaidimas. Šv. Marija nusistebėjusi tokia gražia vaikų meile, kartą paliko mergytei stebūklą: rožių žiedlapiai suspindėjo arbatos puodelyje. Gal šv. mergelė norėjo su Madina atsigerti arbatos.
Marijos šviesumo neapsako net Madinos rankų šviesa kalbanti lietum, jai liečiant mylimo veidą. Tik gražioje meilėje Madina pažįsta, kas ta paslaptis netobulos gyvybės, sugrįžti į Dievo namus trokštančios. Madinos meilės dainai tik baltos spalvos trūksta. Madinos jausmai – tai ne aukščiausia dangaus vaikštynė, kurioj debesys kaip baltus pūkelius, gaudo angelai suprantantys tik apie miegą. Šv Marija dainuoja niekam nesuvokiamais garsais, nesuvokiamais jū palietimo, šilumos virpėjmo grožiais. Ir savo dainos jausmų jausmuose aptikus balsvo lašelio muzikos, Madina nutaria tuo jausmu paliesti aukščiausią dangaus vaikštynę, kurioje balčiau už sniegą ir niekas niekada nekedena pažinimo grubaus. Kai niekas nematė ir negirdėjo, Madina ant kalno kalbėjo Marijai:
–Tavo gėlė skaidraus ryto šviesa, niekada nebus panaši į manosios pievos gėles.
– Mano skaisčios gėlės – tai rožinė ramybė, atodūsis po gyvenimo kelionės. Mano pievoj lelijos skleidžiasi kaip ramiai nugyvento gyvenimo gaivus kvapas – šitaip prabilus išlindo Marija iš už obelies, saulės šviesa pasipuošus, atsargiai padėjo kojytę ant žemės, šiek tiek kilstelėjo su rankutėm savo suknę, tarsi šokio žingsniu. Užburta jos motiniško grožio, Madina atsidavė maldoj: Sveika Marija malonės pilnoji. Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo motina, melski už mus nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą.
Kartais ten, ant kalno, nesutiksi gėlių pašvaistės ir saulės, gimdančios meilę duoti viską iš rankų pasauliui.