Tegul niekas nežino, jog tu
Raibuliuoji šviesiais atspindžiais ant banguoto jausmingo paviršiaus,
Ko svajingai šypsausi,
Tyliu lyg numačiusi būčiau nirimui gelmes,
Ko glamonių sapnuotų lengvi virpesiai
Salsvą nerimą atsiunčia pirštams,
Kai ilgiuosi
Netarusi vardo tavęs.
Lai tai bus paslaptis.
Net ir tau apie ją nesakysiu,
Tik šviesiuos atspindžiuos numazgosiu juodžiausias naktis.
Ir prašvis rytmečiai
Atgaila pažymėti it Mišios,
Ir aš būsiu gelmėj,
Kur buvimą ne žodžiais taškyt.
Neprašau – leisk paskęst – 
Nei maldauju – padėk man išplaukti. 
Judant kraujui greičiau
Dėl jausmų aš jaučiuosi gyva.
Dar tik metų pradžia – blankią šviesą patrupinęs sausis,
O many paslaptis
Ir nuo atspindžio tirpsta žiema