Jei gimčiau antrąkart,
gimčiau saulėtekiu
į tavo langą.
Purpurinėmis horizonto lūpomis
išbučiuočiau tavo sielą,
išvaikydama iš jos
sumurusius kartėlio šešėlius.
Šiltais melsvo Dangaus pirštais
nušluostyčiau ašarą
nuo tavo gyvenimo skruosto.
Tamsos piemenų rūstybę
nukreipčiau į save,
idant aplenktų jie tavo namų
slenkstį su blogio karma.
Jei gimčiau antrąkart,
gimčiau motinos šiluma
tavo širdies kamputyje...
Atslenka juodas debesis,
per ilgo mano nemarumo
pažadintas.
Trumpa agonijos naktis.
Ar spėsiu įrėžt save spinduliu
į tavo jau nevaikišką delną?
Gęsta agonijos naktis.
Per trumpa spėti
gimt tau meilės saulėtekiu.
Reikėjo pirmą kartą...

2019
nemiros.wordpress.com