Kapituliuosiu, 
Išpažinusi balsu, 
Kad savyje sulos nė lašo neturiu
Ir leisiu tarsi merdėjanti
Pro mane ramiai praeiti.
O pakelė argi ne šliūžė nuoplaišų ir atliekų smulkių,
Nebeįtinkančių net skaidytojų maistui?
Švogždėsiu tyliai,
Kad garsai maldos (o gal raudos)
Pasidingotų tau, jog smilgose bus sučežėjęs vėjas – 
Taip, kaip ir aš tuščia, 
Neturinti ko verto dovanot – 
Ir išmylėjusi, ir išderėjusi, ir lig trupėjimo į dulkes 
Išsausėjus.
Skubėk pro šalį,
Kad netyčia nepažvelgčiau į akis,
Kad tavo rožinių sapnų ir vizijų naivių be kėslo pikto nepakeisčiau,
Kad užkeikimų magiškų nespjautų pagiežinga patirtis – 
Tu jaunatį danguj regi,
O aš – balutę drumstą, kur atspindi delčią.