Nemanai, kad švaistūniškai elgėmės,
Kai suraikėme laiką į dieną ir naktį,
Pilką brėkšmą laukimo milu išdėvėtu pašaipiai rėdydami?
Daug išbyra maldų,
Ant svarstyklių kai sveriam – regėt ar apakti,
Ir kai lūkesčių savo nerašom į Didžiąją Nuodėmių Knygą?
Kai gudrumas užaugs,
Ar išdrįsi paskelbt, kad karalius išdūlina nuogas, 
Arba tūlo kraujagyslės smenga į krėslo išraižytas kojas?
Kuo gyvensi ilgiau, tuo sunkiau bus atskirti, kas geras, kas – blogas,
Nes nykštukas dažniau, 
Negu milžinas kumščiais mojuoja.
Kaukės tapo mada, ne kostiumo dalis karnavalui.
Ta pilka valanda 
Gomury apgyvendina alkio besotiško kirminą.
Ką mes darom viešai?
Taškom purvą ar nuodėmes valom?
Tai sakai – išpirkai?
Ko budi  – lyg svarbiausią ką būtum pamiršęs?
Sutinki atiduot pilką brėkšmo nuogumą ir drovesį,
Horizonto krašte
Kurs kaip kruvinas pjūvis kraujuoja?
Už nektarą tiesos, nes jo lašas puikybę nuplovė,
Kai į vagą klumpi ir prašai,
Kad plėšrūnai pavirstų artojais.
Piramidė grėsmingai pasviro,
Kada plikšis ne vienas karalium esąs apsiskelbė,
Lėkšto lūkesčio nuodėmės 
Vandenyno platybę užsrutino.
Į reikšmingas datas 
Savo laiką mes raikom galingais kombainais – ne dalgiais.
Visos maldos
Be kaukės kad brėkšme nebijotum išbūti savy su savim
Nors minutę.