Mėnulio priešpilnis
Augina mus, paskendusius, iš dugno dumblo,
Jis mūsų syvus laisvina nuo abuojumo ižo.
Būties geismus tau šypsenomis ulbu,
Dar neišėjusi už glėbio, bet jau grįžus.
Aistros cunamis, kokio dar nebuvo, 
Suplėšo pertvaras ir tyškam be membranų.
Lemtis? Mirtis?
Tarp mūsų nebekliūva. 
Aš nesisavinu.
Tiesiog esi tu mano.
Ir tu nuslūgdamas mane savy išsineši,
Kad be tavęs aš savimi nebūčiau.
Kam traukiniai, lėktuvai ar mašinos?
Jausmus pasisemiam iš ežero rieškutėm,
Nes kas pavasarį suriš mus žalios nytys,
Į dangų kilstels tirštas palšas rūkas.
Iš dumblo dugno pilnatis matyti
Gelsva kaip skiautė seno atviruko.