Na štai, Lemtie,
Tu jau veji iš mano bejėgystės gijų tvirtą virvę,
Lipdai į ilgas rožinio maldas nepamatuotus lūkesčius.
Visokių paskutinių kartų daug,
Ir žiauriai retas pasitaiko pirmas,
Nes vis daugiau kampų, kad skaudžiai jų užkliūčiau.
Pažvelk į delnus – 
Glosčiau iki nuospaudų
Kiekvieną sutiktą tarsi godotą mylimą.
Jėgas jau atėmei ir kėsinies į protą,
Kad aš supainiočiau žingsnius su begalinėm myliomis.
Bet jau žinai – 
Sunku pagauti vingrų,
Bausme išgąsdint, kas mirties nebijo.
Suvyk gijas, pakol dar nesustingau.
Aš jau meldžiuos už palikuonių giją.
Nereiškia nieko mano bejėgystė,
Kai motinystės pareigą atlikus.
Nors tai neįprasta, trupėti aš išdrįsiu.
Tam, kad iš kraujo augtų daigas gležnas kitas.