Žieminė stadija, 
Kai sausledžiais mes trupam,
Kada pavasary būtos sulos likutis dingsta – 
Lyg nebuvęs,
Kai ne glamonę, keliančią skraidyt, jauti,
O patirtį it sunkią kuprą,
Kada raitaisi unguriu karštėjančioj buities keptuvėj.
Prislėgs žinojimas, kad lukšto nepraversi,
Kad susitrauksime į dulkę tyloje it urnoj.
Sklerozė plėšys geismo užganėdinto katarsį
Ir ne ekstazės aimanos, 
Bet švogždesys beprasmis išsiverš per burną,
Nes troškulių gyvatės šliauš į vieną mirksnį,
Bet liks už sausledžio, kerais jo atitvertos.
Nedaug prašau – 
Pabūk drauge prieš mirštant,
Kai dėl našlystės pragaro prikišt neverta – 
Šiaurys žvakes dar vakar bus užpūtęs
Ir ant arimų žarsto pelenus ataušusius ar pirmą smulkų sniegą.
Priimk lyg dovaną šią finišo minutę,
Kol aš su ja anapus sausledžio 
Ištirpus neišbėgau.