Na štai ir atgulėme
Kaip dvi žolės gruode – 
Beaistriai, ramūs, žodžių nečežėdami.
Lietaus glamonė tarsi jau pabodo,
Viršūnė džiūstanti linguojasi be žiedo
Ir nesugirgžda platūs glėbio vartai,
Atsidūsėjimai gal gomury pridžiuvo?
Na štai ir atgulam it paskutinį kartą,
Tarytum pirmo – nekantraus – nebuvo,
Nebuvo virpulio, alpaus sulos zenito,
Kuris nuo kūno rūbo lukštą plėšė.
O tu žinai, aš nebelaukiu ryto,
Nors amžinybę gruode tam gulėčiau
Dėl to pavasario, kurs manyje dar ošia,
Pasklinda šypsena, minty drugiu skrajoja.
Drobulė dangsto prarastąjį grožį.
Gal pasigirdo? 
... mano mylimoji...