Sakyk, ar tu tiki, kad kada nors
Nusegę sparnelius trapius pavasario drugių,
Mes išsitiesime ilsėtis pridengti tik samanų gauruotu kailiu,
Nes mūsų nebūtį lyg pasaką regiu,
Galbūt dėl to, kad nuo būties esu apsvaigus.
Dėžutėse laikysime ne auksą, bet atminimus
Ir žaižaruos iš jų ištrūkusios gyvybės kibirkštėlės – mažos sporos.
Neslėgs nei karsto dangtis, lubos, bet plytės dangus,
Prie vienas kito glaus užklydęs vėjo šuoras,
Kai mes laisvi nuo norų, lūkesčių, vilčių,
Už kūno saldų mirksnį gausim dar saldesnę sielų amžinybę – 
Abu nusegę sparnelius trapius drugių,
Po kailiu samanų užmigsime – nutrynę skiriančią mus ribą.