Palauk prie kelio, nubėgusios vaikystės.
Sustok ir pamatyk lange, senas mintis ir svajones.
Perskaityk sudegusius laiškus, iš praeities.
Nejaugi pamiršai?
Kaip basos kojos lietė žolę,
Dangaus šypsojos iš viršaus,
O mintys ir svajonės nešė tarsi sparnai.
Nejaugi pamiršai?
Vaikystės skonį,
Saulę – pasitinkančią rytais,
Ir laiką, bėgantį pergreit...
Dabar jau lauki meilės,
Matai lange draugus
Išmokai perskaityt gyvenimo eiles
Bet nejaugi pamiršai?
Vaikystę...

Tą tyra, vieną ir nepakartojamą jausmą,
Kurio širdis neatkartos, kaip aido.