Žinau, kad mus abu pavasaris sužeis,
Nes per abu tik vienas lašas gyvojo vandens beliko.
Jis nebesužiba spalvingais atspindžiais – 
Po šia šuke mes nepažįstam vienas kito
Lyg du pasausėliai be atnašavimų, maldų ir dovanų, 
Įdėmiai stebintys – o kiek tu paaukosi?
Dėl tavo sopės nesigraudinu,
O tau į merdėjimą mano nusikosėt,
Bet gyvas lašas – mudviejų klijai
Per mintį drumstą gyvsidabriu virva.
Taip, šis pavasaris abudu mus sužeis –
Neplūs sulotekis tarytum būtų pirmas.