Buvau girtas, ir blaivas, ir kvailas,
O dabar koks ir pats nežinau,
Skęsta mano mintijimo laivas
Į gyvenimą klimpsta giliau,

Kai aš pats – vis giliau į nykimą,
Iš politikos, skverų, iš miestų,
Iš širdžių, iš namų, iš gimtinės,
Net iš moters, kurion buvau kviestas.

Tiesą sakant, jau net iš degtinės
Išgaruoju kaip rūkas nuo upės,
Tik širdy tau tvirtai atsistoju
Ir stūksau kaip Anykščiuos Puntukas.

Tokios pačios ir mano manieros,
Vis labiau panašėju į akmenį,
Kai naktis po nakties nebesugebi
Nei padegti manęs, nei uždegti

Netgi savo audringom svajonėm.
Tik šypsais vis tarytum pro ūką
Ir prašai: „nebuviman nujojęs,
Mano mielas, atsiųsk atviruką\".

Aušta rytas, ir aš jau ataušęs
O kai niauksis, jau būsiu sušniukęs,
Buvau kvailas – ir girtas, ir blaivas
O dabar jau galiu ir nebūti.