Žiedų pasauly grožio gali būti tiek daug, kad net apsvaigsta galva. Grožis kaip skaisčios saulutės prisilietimas – tai švelni meilė iš tolo, sakanti grubiai neimti pasaulio. Kaip nykų vakarą virpantis spalvotesnis medžio lapelis. Kaip paprasta veja, niekuo neišskirtinė, nė gėlės kvapo neturinti, tik sielos jausmą, tartum motinos troškimą rytą gaiviai nueiti miškan.  Ir kuri man žiedelio rūšis labiausiai patiktų... Medžio spalvotesnis lapelis man kaip gamtos išdaiga, kuri negali ant šios žemės egzistuoti, tai nuskriaustų lapelių nemeilė, vienodų savo amblemom, kurios tartum sako: mane galima liesti. O ta išskitinė, ta išskirtinė negraži tuo, kad nuskriaudė kitas. Tas chaosas – tai kaip Dievo netobulumo palikti trupinėliai ant šios žemės, sukelia negrožio supratimą, arba kažkokį keistą grožio supratimą.              
Grožis, tų pasislėpusių žiedų, kaip barkhatinio kilimo blizgus jo atspindys, žavi savo nematomu kuklumu. Dar taip neseniai paprasta tarnaitė prigludo prie grindų, liesdama kilimo  kutotus kraštus. Šį vakarą liko šios tarnaitės pasislėpusio žiedo kvapo valdovo ilgesingoj širdy. Vakaras, kuomet grįžus namo, jauti tylų, likusį bruzdesio trupinėlį, yra gražus valdovui. Šis jausmas sužėri pro langą žvelgiant ir aprėpiant tą mažumą, kurio jis nepastebi taip dažnai.                                                                       Nepasislėpę žiedai, kuriuos net neįdomu aprėpti ar bent jau mėginti aprėpti yra visai kitokie. Šandien vionos siluetas nuėjo man pro akis kaip rūkas ir aš nemačiau nei suknelės prabangios  medžiagos, nei  daug kur matyto, panašaus į kievieną sutiktąją veido, tačiau verta atminti tik šios madam Shanel kvapą. O kas man tas Shanel kvapas, kai šitiek nematyto skurdaus pasaulio kvapo, žavinčio savo paslaptimi ir mažumu, galiu šį vakarą pajusti. Shanel yra niekas, kaip mano didelis protas, kuriam Įdomu tik platoniškai rankas sudėti, jomis visai kaip ekstaresensui kartu su kalba poetizuoti.