Pirmą kartą gyvenime stebėjausi tyla. Tarytum vaikas jutau didžiulę baimę, kurią ji man kėlė  vis giliau įtraukdama mus į save. Šios tylos tiesiog negalėjau ištverti gal todėl, jog dar niekad nesame tylėję abu. Visuomet laikėmės nebylaus susitarimo – šiandien tyli tu, rytoj – aš. O dažniausiai netylėdavome nė vienas ir dėl to niekada neteko gailėtis. Bet dabar mus vis pavojingiau į save traukė tas laikas, kuris ateina, kai visi žodžiai iškalbėti ir šypsenos išdalintos. Nors aš ir neketinu tuo tikėti, tegul jis sau eina, eina ir vis eina. Pro šalį. Ne dėl to ši tyla. Žinai dėl ko aš čia esu ir aš žinau, jog labiau už viską norėtum išvengti to, ką noriu pasakyti. Todėl ir tylim, bijodami prabilti pirmi, nes žodžiui suteikus laisvę jokia grandine jo nebepagausi. Tačiau jaučiu, jog šįkart prabilti turėsiu aš ir į galvą ateina pati netikėčiausia mintis.
- Kažin kur ta kaliausė, kurią piešėm anuomet pievoj.
Atrodo, jog šis paprastas, prisiminimo įkvėptas sakinys sujaudina jį giliau nei bet kokie kiti mano kada nors tarti žodžiai. Gilus jo žvilgsnis tampa dar niūresnis ir jaučiu abejonę sklindančią iš jo. Visada toks ryžtingas, dabar nedrįsta man kažko pasakyti. Stebiu kiekvieną jo judesį ir suprantu, kad tikrai puikiai pažįstu šį žmogų. Gal dėl to man bus lengviau, bet tai sakydama tikrai save apgaudinėju. Lengviau nebus, priešingai – dar sunkiau. Jis iš lėto pakyla ir prieina prie stalo, pasiima kažkokį lapelį, tačiau neįmatau kas jame, nes jis perlenktas pusiau. Priėjęs priklaupia prieš mane, paduoda man lapelį ir ištaria tik vieną žodį:
-Važiuok.
Dabar sulaužėm tylą abu, ji buvo paskutinė tyla, kurią mes tylejom.

Kelio nemačiau, ėjau ten, kur žinojau rasinti bent mažumėlę ramybės. Į mūsų pievą, kurią pažinojom jau tuomet, kai buvom ką tik pradėję vaikščioti. Joje mes ir augom. Dalinomės svajonėmis ir prisiminimais, visuomet tikėjom, jog niekuomet ilgam nepaliksim šio savo prieglobsčio. O štai dabar atėjau čia paskutinį kartą ir atėjau viena. Atsisėdusi prisiminiau lapelį, kurį visą kelią gniaužiau rankoje. Geriau įsižiūrėjusi pajutau, kaip širdis pradėjo daužytis smarkiau. Tai buvo lapelis, kurį prieš daugybę metų išplėšiau iš savo matematikos sąsiuvinio, kad nubėgę į pievą galėtume nupiešti ką tik ten pastatytą kaliausę. Norėjome išsaugoti jos paveikslą, nes žinojome, kad ji čia nestovės amžinai. Norėjo suteikti mūsų naujajai draugei laisvę visada likti prisiminimu. Piešėme kelias valandas vis dailindami kiekvieną jos detalę, stengdamiesi kuo tiksliau pavaizduoti išdraikytus vielinius plaukus ir skudurais apkarstytą kūną. Jau tada žinojau, jog būsiu dailininkė. O tas piešinys bus pats svarbiausias mano gyvenime. Taip ir yra, dėl to, jog jis buvo mūsų. Tu tuomet tapai neatsiejama mano vienišo gyvenimo dalimi, kuri visada lydės mane. O dabar Mūsų kaliausė tapo mano bilietu į ten, kur mūsų nebebus. Tu lieki čia. O aš keliauju ten ir kartu vežuosi mūsų mažąją laisvę.