Fariziejišką karštinę
Gydyti imasi šlapdribos pavilgas šaltas,
O ištįsusios naktys – 
Miražų ir vizijų podėlis.
Išsipainiot nepaprasta
Sielai iš šešėliuose būvio suvelto,
Nes manei ruoši nuometą,
Bet paaiškėjo, kad nuosavas įkapes kloji.
Kiek jau kartų baidei
Atminimą it vabzdį įkyrų,
Kai jis trukdė užtūpęs akiraty ženklus matyti rūsčios realybės?
Už nenuoširdžią atgailą atlygis kruopom ledinėm pažyra.
Ne bet kur – manyje – 
Rojus pragaro lieka tvirtai įsikibęs.
Pamaniau, jog sveikstu,
Kada šlapdribos skiautė sutirpus nukrito,
Bet, deja...
Nors kaip tikrą regėjau per miglą pražydusį sodą.
Aš meldžiuos, kad sulaukčiau ne besapnės nakties,
O sugundančio ryto – 
Kad šlapdribos skiautės karščiuojančio kūno visai neužklotų.