Pilkos Advento dienos susivėrė į vieną
It pabiros rožinio paslaptys,
Nors vargu, ar kedenom savas,
Ar sluoksniavome viens kito nuodėmes.
Iš triukšmingų kermošių išgūžinam dar labiau alkstantys.
Viršum smailės bažnyčios dangus nenuvalomai suodinas.
Atsakai už save, 
Nes esi mylimųjų šaltinis
Ir nėra ko taupyt dovanojamą ašarų drėgmę –
Numarinsim tylėdami šviečiančią Gerąją Žinią
Lyg karoliai iš rožinio šiaip sau tarp pirštų prabėgę.
Lieka alkio ertmė,
Kolei jos neužlopai Komunijos kąsniu.
Ko verta sau malda,
Jei joje nėr širdingo dėkojimo?
... leiski, Dieve, rastuosius būtajam laike nepamesti,
Leiski just juos kas vakarą
Lyg jie rožinio būtų karoliai.