Jau seniai sapnavau aš tave,
Tokį vaikiškai šviečiančiu veidu,
Tu staiga atidaręs  duris vis žiūrejai
Ir kažko manęs klausei.  
Gal ir aš jau namo pareinu
Į tas žydincias dangiškas pievas,
Kuriose tiek ryškiausių spalvų,
Nes tokių pageidauja pats Dievas.  
Pilnos erdvės dangaus angelų,
Lyg vaikų, pievoj žaidžiančių 
Ir tokiais didingais sparnais 
Tai pakylančių, tai nusileidžiančių.   
Tai lyg kadras fantastinio filmo,
Gal vaizduotės kaleidoskopas,
Bet juk galim svajot, kad tai tikra
Ir kad verta už tai pakovoti.  
Nubudau, prieš akis aušta rytas,
ir taip gera žvelgti į dangų,
Paprašyk, kad kažkas įrašytų
Mano eilę prie Dangiškų vartų.  
Gal tai bus po tūkstančių metų,
Kol išgryninta bus mano siela,
Aš žinau, kad tikrai manęs lauki,
Bet palauk dar truputį, o mielas.