Prasiblandyt nespėjus Advento diena
Paniro vėl į pilką žvarbią drėgmę,
Nė nesuspėjom suskaičiuoti atspalvių blukių savų minčių.
Vėjūkščiai tikrina,
Ar rūpestingai geibų kūną rėdėm
Ir nebegundo prisirankioti nei nuodėmių aistringų,
Anei paslapčių.
Po vienu stogu renkasi išdrikę lūkesčiai
Ir išpakuoti atminimai
Kaip šmėklos lenda nekviesti iš kiekvienos kertės.
Nė nebeklausiu,
Ko blausus it laukdamas kažko tu palei langą rymai – 
Skaičiuoji, ką baigei,
Ar ką nėra vilties pradėt?
Turbūt jauti,
Kaip nesulaikomai iškrinta užmarštin labai pabrangęs mirksnis
Ir kaip gyvenimas ištirpsta laukiančiam delne?
Vėl tirštos prieblandos.
Atgulsim ir bijosim mirti,
Nes nakčiai meldžiamės it atsisveikinę – 
Kiekvienas už save.