Kažkaip tvarkingai sugulė
Pro debesis įspindusio vidurdienio suplėšyti šešėliai,
Išlindo ir atgijo
Net iš palšų miglotų pašalių.
Kelintą naktį nepaliauja už lango žvarbios vėtros šėlę,
Suklupdę baimes ties vidurnakčiu it duburys giliu?
Tai būdas patikimas kuo arčiau suglausti mudu ir įskelti ugnį,
Patikrint sankaupas sulos
Ir dar nespėjusias apkarst nektarines,
O jau tada nereiškia nieko ir juoda ilgos nakties bedugnė,
Nes krintant galim apeiginį savo skrydį tęst.
Ak, bet išsikvėpė aistra
Ir menkos kibirkštys po pelenais vos gyvos – 
Lyg užmaršties pilkoj migloj
Nei lūkesčių, nei priesaikų, anei viltingų pažadų,
Bet laimei jausti mums bereikia tiek nedaug – 
Kraujagyslėmis kad almėtų syvai,
Kol į saulėlydžio gaisus prieš temstant žvelgsime abu.
Ruduo į pabaigą.
Žiemos pradžia ir plaukia pirmas ižas.
Tylėjimas gal kiaute užsidarant,
O gal todėl, kad išlukštenome visus žodžius.
Sakyk, ar lauki tu ko nors,
Nes kas išskrido, tas negrįžo.
Mes sudėvėjome sparnus – matau pakumpusius pavargusio žmogaus pečius.