Klampus kaip kisielius
Tursomiegius dosniai dalinantis mūsų senatvinis nuovargis,
Kai rankos sustingsta, apglėgt nepajėgusios,
Mintys ir trupa, ir žyra, ir gaudo tik nuosavą uodegą.
Kiek pokalbiams temų?
Diagnozių skaičius ir oras.
Koks džiaugsmas? Kad tau palikuonys neparuošė rudenį rogių.
Skubi žvirblio žingsniais,
Tačiau horizontas po sieksnį artėja,
Kur blaškosi vėjyje griaučiai apnuoginti miško.
Sapnuoji prieš rytą, kad pjauni javus,
Kad akmenį kalno viršūnėn lengvai panešėji,
Tačiau aptinki atsibudęs, kad prakaitas tikras ištiško.
Atėję iš TEN vadino vardu eit pas juos,
Bet šią naktį neprišaukė.
Kažin, ko nėjai – lyg nebuvo pas ką čia sugrįžti.
Senatvės kisielius susidrumstė tavo dvejonėmis prižagtas.
Radai sielą laikantį raištį.
Atrišti? Pririšti? Atrišti?..