Ar ne todėl gręžiojuosi atgal,
Kad praeity daugiau šviesos ir šilumos, nei dabarty?
Migla ir tirštos prieblandos
Lyg ištesėti baimių pažadai
Ir juslės nebepataria, ką glaust glėby – 
Nes kas toli, o kas – arti?
Kai nebepašauki vardu, nesuprantu, ar pametei mane?
Sakyk – radai?
Riba. Baigtis.
O kryžkelės pasigalanda tarsi žirklės,
Jos kerpa lyg naginga skiautinių siuvėja, neradus tinkamų sumanymui spalvų.
Ar ne todėl, kad baimės glostė, 
Kol  pradėjom nuo glamonių žilti,
Kol išsiliejusi tulžis aptaškė tai,
Kas tyra, tikra, šventa ir svaigu?
Dabar mes vėl abudu ant ribos ir aš turiu vilties dar pamatyt,
Kaip švinta,
Kad šitas rytas, ši labai trumpa diena vėl mus tvirtai susiūs.
Tiek to, 
Tu nebešauk vardu – šypsodamos aš atsigręšiu mylimąja pavadinta..
Kartu mes perplaukiam tulžies upes
Ir skiname saldžius būties vaisius.
Girdi, kaip skamba tariamas RYTOJ?
Tai lyg tikėjimas, viltis, lyg priesakas, bažnyčios varpas.
Ne, neklajosime ir nekliedėsime
Šitoj nakty juodoj,
Nors pagaląstos kryžkelės vis kerpa, kerpa, kerpa – 
Tulžies purslus ir patyrimų krešulius
Nusimazgosime šviežioj suloj.