Jei ir nėra žiedų, neliūdi sodo rožė,
Pražysta man šerkšnu anksti ryte,
Smulkiais kristalais, rodos, saulė grožis,
Nušviečia juos vaivorykšte ryškia.
 
– Aš dar žydėsiu, šnabžda mažas krūmas,
Tik kitąmet,  birželio vidury.
Nors ir uždės ledinę man karūną,
Sustingsiu šaltį kęsti išdidi.
 
Tikiu. Aš ja tikiu, juk rožės nemeluoja,
Priglausčiau prie savęs, jei būtų be spyglių.
Stiebus iškėlusi, taip vienišai linguoja –
Tokia jinai sava ir be skaisčių žiedų.
 
Ak, rože rože! Viltis tikrai daug gali,
Žydėsi dar, juk rožė tu esi,
Tiktai išsaugoki gyvybės jėga žalią
Šią gruodžio naktį, žiemos glėby.