Kodėl susigūžėm kiekvienas į save stipriau?
Ar ne dėl to, kad bus glėbius užtrenkęs vėjas
Ir saulė, palypėjusi du sprindžius virš pilkų nuogų miškų,
Paliko kiautuose it pasmerktuosius tabaluot?
Skaičiuojame viens kito nuodėmes
Lyg patys būtume tikri šventieji,
Nors nimbą atiduotume be gailesčio
Už gurkšnį atgaivinantį jėgas
Sulos.
Širstu dėl to, jog dar tikiu kerais prisilietimo
Ir tyliai niekinu save už beaistrius metus.
Kaip žeidžia, jog tu iškeitei artumą
Į girtuoklio apsvaigimą.
Žiema, žvarba, vienatvė...
Ir jau pavasarių daugiau nei tau, nei man nebus.
Supuojamės saulėteky
Į vieną liauną šaką įsikibę – 
Ne pumpurai žali sultingi, o du kerpių gniužulai.
Kodėl?
Kad kraują beatvėstantį paguodžia krebždanti šalia kita drungna gyvybė,
Nors ne šventieji mes – 
Nei pamilau, nei pamilai.