Kada plazdi iš praeitos dienos,
Plačiai dairaisi, kas rytojuj laukia,
Ar savo lūkesčius tu kūrei be naudos,
Kaip ims tave – kaip dovaną, kaip atlygį, kaip auką?
Kas pasiges, kas vardą prisimins,
Kas ilgesiais pažadins kraujy sulą?
Kas išsiverš kaip pavilgas akims?
Turtingas tas, kas ašarų dar turi.
Kaip bus, kaip ne, bet vakaras ateis
Su viltimi, jog rytmečio sulauksi.
Lengvi sapnai tegul plazdės drugiais
Ir vėjas oš lopšinę tau į ausį,
Nes ten, pasauly, nuolat neramu,
Tu atsakai už rėžį, kiek aprėpia rankos.
Kai nenusidedi, ar mirti, ar užmigt ramu – 
Tik šviesūs lūkesčiai į skaidrų lašą tvenkias.