Pievoj toj, kuri prie kelio, žolynėlių daug gyveno –
nei kas sėjo, nei ravėjo, viskas dosniai suvešėjo.
Čia žavioji aguona, ir linksmuolė raskila,
kavalierius dobilėlis merkia akį rugiagėlei.
ir kuklutis katilėlis prie ramunės lipšniai šliejas,
o drovioji pelenėlė naiviai akeles pakėlus,
žvilgsniais glosto jonožolę, kietis – gražiąją bajorę.
Ir čiobrelis prie tvoros tyliai dairos sau poros –
žydi pieva, kvepia žolės, visos rinktinės gražuolės.
Nuošaly tiktai viena, kiaulpienių gausi šeima –
fui, prasčiokės, be kilmės, negarbingos pavardės,
burba žolės, pyksta gėlės, iš puikybės pasikėlę.
Nedraugauja su šeima – tik vidurdieny staiga
pievoj vidury laukų prigužėjo daug žmonių.
Šoka, juokiasi, dainuoja, pilna krūtine kvėpuoja,
uosto rausvą pelenėlę, glosto melsvą rugio gėlę,
vainikėlį nori pinti, kuo gi galvą padabinti?
Rimsta šėlsmas, žiūri gėlės, kuo gi puošis mergužėlės?
                               --------
Eina vakarop diena su merginų palyda –
su vainikais geltonais, iš ko jie, tu jau žinai –
pasipuošt ne sarmata pienių aukso karūna.