Ledonešiai pritvindė patirtis saldinių ilgesių
Ir štai diena,
Kai kryžkelė tarp čia ir TEN kaip ašmenys esybę pjauna.
Ne, ne sapnuoju – aš tave liečiu
Ir iš po sausledžio lyg dovana upokšnis gyvas, naujas, jaunas.
Ko neatsišauki?
Nebeteku, lieku.
Į juodus duburius ar krešuliai, ar prasmės?
Geidžiu nugrimzti, kur nugrimzdęs tu
Ir ta trauka daug už mane stipresnė.
Suakmenėję saldūs ilgesiai po smiltį byra, tarsi grindžia taką,
Tačiau ne grįžti mums, bet tiems, jauniems, išeit,
Kol krešuliais gelmė nėra užakus.
Visi šaltiniai – plūstantys jausmai,
Iki sutiksi už save svarbesnį.
Dėkinga tau – mane išvadavai.
Lai snaus po sausledžiu, kas nebegali tęstis.