Ruduo jau lapų kilimą vėl neria,
Prisėsk šalia ir vėjo paklausyk,
Kaip grodamas jis išdejuoja dalią.
Girdi? Tik nesakyk – gal kitąsyk.

Nors tu tyli, bet kalba mūsų akys,
Širdies plakimą tavąjį girdžiu.
Į dangų žvelgiančios kaštonų žvakės
Liepsnoja net tarp vėjų keturių.

Nors ne, ne vėjas – tai vienatvė kužda,
Tarp jų plona nedaloma riba.
Paliko paukščiai tuščią savo gūžtą,
Bet jie sugrįš... Jie grįžta visada.

Kai žodžių nebėra – tyla ateina,
Paliesdama nutolusius krantus.
Šioj ramumoj aš išgirstu šią dainą –
Dainuoja vėjas. Vėjas ir lietus.