Pradūrė gyvasties gyvuonį spindulys,
Išsprūdęs pro briaunuotas debesies šukes,
Ir tapo lengva iš savęs nebesuvaldomai varvėti.
Ėmiau žvaliau dairytis,
Ar po vieną dar kvėpuojam šaltą vėją mes?
Gręžiojamės atgal, sustojom, iriamės į priekį?
Susidrovėjau.
Stabdo žygį subuitėjus jausmo sekluma,
Ar beišjudins žygį ašarų stiklinė?
Čeži, pasausėli?
Čežu – 
Dabar tikra žiema,
Po baltu sausledžiu raukšlėjasi purvynai.
Tik spindulys dar spurda manyje – 
Ne atminimai tarsi, o derlingos įsčios kruta – 
Pajuntama tarp mudviejų gija,
Tada, kai neišskaitomi laiškai išblukę
Ir suščiurę atvirukai.