Ateis žiema, priglus snaige prie rankos
Ir veltu mausi pirštinę ant jos.
Nors ir stovės balta viešnia už vartų,
Ne ji, o tau teks būti jos namuos.
 
Namuos be durų, be langų ir net be stogo,
Šalta žvaigždė lydės nakties keliu,
Jei kas ir guos, tai tik dangaus beribiai toliai
Minčių lenktynėse su mėnuliu.
 
Atėjus vakarui, kažko vis lauksi,
Bet bus sunku atspėti – ko?
Gal atvažiuojančio Kalėdų Senio
Su dovanų pilnu maišu?
 
Ne, dovanų tikrai tu jau nelauki,
Pats dovanas vaikaičiams dalini.
Su nerimu klausaisi, ar nešaukia
Vilties žvaigždelė gęstanti tavy.
...............................................
Ateis žiema, priglus snaige prie rankos,
Jinai  negels, į šalį jos nevyk.
Sušilusi ištirps, kaip metai tavo brangūs,
Ir nuriedės lyg tyras liūdesys.