Negaliu beatminti, kada
Ižas mudviejų lūpas ulbėjimui bus užrakinęs
Ir užmigę jausmai
Atminimuos nemoka klajoti,
Kraujo induos uždžiūvo linksmų svaiginių būtas vynas,
Nuo kada mes abu – 
Du pasausėliai vienas kitu pagirioti?
Nesuvokiama vėtros kalba
Tamsoje neprašvintančioj keikia ir bara,
Net į liepsną sušokę,
Savo baimes vargu sutirpdysim.
Negaliu beatmint, nuo kada
Nebejaučiame mudu, kaip gera
Su kaupu viltimi užsipildyti esatį visą,
Plėšyt pumpus, kiautus, lukštus, juoko skambesiu tylą sutrupinti,
Augti linkui tavęs
Tarsi ūgliui link glostančio spindulio.
Ar ne ižo dėka atskiri ir bejėgiai mes klūpome,
Į šventovę namų 
Lyg neturintys duot jokio indėlio.
Tai – puikybė?
Turbūt.
Ir senatvės niūri bejėgystė.
Ar beverta tamsoj
Narstyt, varstyt nenuosavas nuodėmes?
Ar ne ižo dėka mes nesugebam slysti ir klysti?
Taip, kol kas mes gyvi,
Bet abudu vienodai savikliova esam apnuodyti.