Taip gali prie beginklio pastatyt po ginkluotą,
Gali mušti kankinti ir laikyti už grotų,
Paklausyk, jie kažko ypatingo neprašo,
Jie juk liudininkai tavo ant išganymo tako.

Tai ar verta taip skaudžiai viskuo rizikuoti,
Gal geriau nusileisti į tą žemąją stotį,
Pažiūrėt, kuo visi apsirengę, ką avi,
Pamatyti jų veidus jų mažą vaikelį.

O kokia būna didelė šventė, kai supranta,
Ko jie nori, ko nerimsta  ir ko verkia,
Ir tik nedaug atvėrę savo piniginę,
Galim išgelbėti ir išlaisvinti savo  Tėvynę.

Tad mus reikia tik truputį pasistengti
Peržengti tikėjimo ir gerumo slenkstį,
Ir ragaudami  tuos žemiškus pažinimo vaisius,
Nenuklysim nuo tiesos ir teisingumo kelio taip baisiai.