Neleiski, prašau, kad esatį eižinčią 
Į užmarštį lapkričio vėjai iš saujos pustytų
Ir mudviejų laikas – 
Apverktinas brūkšnis tarp skaičių,
Dar vakar liepsnojo ir kibirkštys žiro, ir plėnimis krito,
Visai nežymėdamas tako, kuriuo tarsi pasakoj eisim.
Jauti, kaip žvarba
Vienatviniu šiurpuliu gyvplaukius šiaušia?
Atlėgtų, 
Jei saujoje delną atvėsusį siektum sušildyti.
Keista vertikalė, 
Gelmė kai susirenka svaiginius aukščio
Ir keistas saulėtekis – 
Giedantis requem vilčiai.
Tyli?
Gal ir tavo žodžius atkakliai laiko dumblinas šliuzas?
O gal bergždumu mus abu šitas lapkritis jau pažymėjo?
Neleiski, prašau,
Kad jausmo žarijos buities pelenuos lyg bevertės uždustų,
Kai esatį eižinčią atima lapkričio vėjas.