Nors tu siūlai man remtis į jau sutvirtėjusius tavo pečius,
Pasistengsiu į juos aš labai nesišlieti,
Nes patyriau pati, koks gyvenimas būna aršus,
Kaip sunku nenuskęst ir bent grybšnį nuplaukti į priekį.
Tu praaugai mane. Nesvarbi jau buitis nei būtis.
Manyje ta dulksna, kokia laistomas lizdas ataušęs.
Visą likusį laiką aš stengsiuos įveikti pati.
Nedairykis atgal. Mamos moka ir melstis, ir laukti.
Leisk žinutėm striukom įtikėti pagauta sėkme
Ir tava išmintim, kaip įveikti likimo taifūnus.
Skrisk gyventi, sūnau ir kaltai nežiūrėk į mane.
Mano meilę tu perduok lyg deglą po žiežirbą savo dukrelei ar sūnui.