Paranku būna slėptis
Už aibės buities ir būties reikalų,
Kad galėtum pateisinti nuovargiu aklą akiduobių gelmę.
Pasibaido glamonė
Nuo šimto smulkių zirzalų ir artumui, deja, per vėlu,
Nebeužburia kraujo pakilt į zenitą
Prie lovos tvarkingai nugulę sijonas ir kelnės.
Tarsi pasakoj krypsta ir tįsta erdvė,
Kai per ištiestą ranką tavęs nepasiekt,
Už ašigalių speigus žvarbesnis tarp mūsų šiurpus svetimumo šaltukas.
Kam aš tau?
Kokio velnio gyvenime mano velies?
Gal riedėkim kas sau,
Jei maldos nebesurenka lūpos?
Užsispyrę?
Ko gero. Juk jauti, kad į pragaro beldžiam vartus,
Dantimis ir nagais į viens kito gyvuonį abu įsikirtę.
Būtų keista turbūt, jei bent dieną gyvenimas būtų saldus,
Bet juk šimtas darbų 
Jausmo cukrų sutrynė ir pusto kaip smiltis.
Ištuštėję raukšlėjasi mudviejų odos maišai,
Savo panieką rasi,
Pažvelgęs į lėtą išklypusią eigastį mano.
Turseni kažin kur.
Gal tikri, gal tavieji visai nerimti reikalai.
Ką mes veikiam, senuk?
Palei pragarą viens kitą ganom.